BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

už baltųjų durų


Visai neseniai man teko lankytis ligoninėje, turbūt tris valandas laukiau eilėje. Šalia manęs sėdėjo senas, netvarkingas, bedantis, švelniai tariant nemaloniai „kvepiantis„ vyras. Visas tas tris valandas laukiau su didžiule viltimi, jog čia ligoninėje, manęs niekas daugiau nematys ir meldžiausi, kad nebetektų sėdėti šalia tokių nemalonių žmonių. Tačiau po penkiolikos minučių apžiūros sužinojau, jog čia, ligoninėje, reikės lankytis mažiausiai dvi savaites diena iš dinos – darysiu mankštą, skirtą nugaros raumenims stiprinti.


Visas tas dvi savaites sąžiningai žygiavau ilgą kelią į ligoninę, o ligoninėje sugniaužusi kumščius lipau į antrą aukštą ir ėjau ilgu žalsvu koridoriumi, kurio kairėje pusėje buvo išsirikiavusios plačios baltos durys. Vien iš kvapo galima spėti jog tai urologinių ligų skyrius, o pačiame palatų gale – mankštos kabinetas. Padariusi mankštos pratimus vėl einu žalsvuoju koridoriumi, tačiau dabar jau visos durys plačiai atvertos.


                      Žvilgteliu į vieną palatą. Joje bent šešios didelės lovos, o šalia jų nedidukės medinės spintelės. Einu ir akies krašteliu matau gulinčius garbaus amžiaus sulaukusius vyrus ir moteris. Štai vienas senukas visuomet stovi prie lango ir žvalgosi, atrodo kaip pankas – plaukai susivėlę, veidas nepatenkintas, pečiai platūs, o darbužiai stipriai nunešioti ir sudilę. Netoliese, gal už keletos palatų durų, girdėti senų moteriškių balsai, visos trys guli, žvalgosi – tai už durų, tai per langą ir kalba, o kalba turbūt daug ir ilgai, kaip ir visos močiutės. Tik, va, pirmojoje palatoje arčiausiai išėjimo durų guli toks vyras – ne visai senas, gana malonaus veido ir šypsosi, o ant spintukės padėtas maišelis su apelsinais, saldainių dėžutė ir morkų sulčių pakelis. Jis ne toks kaip visi ankščiau išvardyti, šis dėdukas kitoks, ypatingas. Manau jį kas vakarą lanko artimieji, galbūt jo žmona, gal vaikai arba anūkai. Nors jis ir guli ligoninėje, atrodo ne liūdnas ir ne nusivylęs. Artimųjų palaikymas matosi jo veide, šypsenoje, žvilgsnyje. Į jį užtenka pažiūrėti ir atmosfera ligoninėje truputį praskaidrėja, atrodo lyg smėlyje išdyktų maža gėlytė. Visi tie žmonės serga urologinėmis arba ginekologinėmis ligomis. Visi iki vieno tikisi pasveikti ir taip pat kaip ir aš nebesirodyti ligoninėje ilgai.


                      Abejoju, ar kuris praeivis nusišypso ligoniui, ar pamoja ranka. Turbūt ne. Dauguma linkę jų gailėtis. Nors gailestis nesuteikia optimizmo, kurio taip reikia ligoniui. Jeigu mes – lietuviai būtume šiltesni, daugiau šypsotumėmės, labiau vienas kitą palaikytume, manau net ir į ligonines nebereiktų eiti sukandus dantų ir suraukus antakių.


                      Turbūt kai aš pasensiu ir jeigu teks gulėti ligoninėje kaip ir pastariesiems, būsiu laiminga jei bus su kuo pakalbėti, jei bus kas aplankys ar netgi padovanos savo šypseną.

Rodyk draugams

Rašyk komentarą